Aš pati savęs šito klausiu: kam aš reikalinga kaip psichologė? Ir Dievas kažkaip visada duoda atsakymą ir duoda jį atsiųsdamas žmogų, kuriam reikia mano paslaugų ir žinių. Aš pati sakau kartais, kad jei žmonės mokėtų priimti, išklausyti ir išgirsti vienas kitą, mylėtų vieni kitus ir brangintų, psichologams nebūtų darbo. Bet dėl nuodėmės, ko gero, mes šiuos gebėjimus praradom ir dėl to Dievas tam tikrus žmones pašaukia būti psichologais:)
Ko gero, pritarsi, kad kalbantis su kitu žmogumi, dalinantis savo išgyvenimais, ypač jei jie skausmingi, jausmais, nerimu, mes patiriame palengvėjimą, pamatome situaciją ar problemą plačiau. Kartais tokio žmogaus nėra, kartais jaučiamės taip, tarsi tie, kurie yra mūsų vistiek iki galo nesupranta, kartais mes patys nesuprantam savęs, esam pasimetę. Psichologas yra specialistas, turintys gilesnių žinių apie žmogų ir vidines jėgas, veikiančias jį, jo elgesį, todėl gali padėti geriau pažinti save, suprasti kylančius sunkumus, santykius ir priimti labiausiai žmogui tinkančius sprendimus. Aš pritariu tai minčiai, kad pirmiausia, reikėtų stengtis su iškilusiais sunkumais susidoroti pačiam (-iai). Kai matai, kad negali padaryti, kad neišeina, gali kreiptis į artimuosius, draugus, o kai ir tai nepadeda, tuomet gali kreiptis į psichologą. Nebūdamas susijęs su tavimi asmeniniais ryšiais, psichologas į tavo situaciją gali pažvelgti be išankstinės nuostatos, o labai dažnai to objektyvaus žvilgsnio į mūsų situaciją ar problemą mums ir reikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą